Aš, karalienė Bona Sforza d’Aragona
Geriau vengti karalienės žvilgsnio, kuris persmelkia lyg atšiauriausias vasario vėjas. Trauktis iš kelio, akimirksniu atspėti mintis, kad neišgirstum iš jos lūpų karčių žodžių. Lukrecija ir Diana patarnavo karalienei rengiantis. Vilko vis naujas apatinių baltinių ir suknelės dalis. Baimė surakino neūžaugų ir tarnų lūpas. Net Portija sėlino po kambarį tyliai kaip pelytė. Tai netinkamas laikas pokalbiams ir juokams, šypsenoms. Diana di Cordona sušukavo karalienės plaukus, Marija Arcamone priėjo su skrynele ir pakėlė dangtį. Karalienė išsirinko masyvų auksinį deimantais nusagstytą vėrinį. Dailutis šviesus Marijos veidelis sušmėžavo veidrodyje.
– Tai blogiausia diena mano gyvenime. Tokia pat bloga kaip ta, kai praradau sūnų. – Tokiais žodžiais karalienė pradėjo naują dieną, kai jaunasis karalius turėjo išvykti parsivežti sužadėtinės. Ši įžanga nežadėjo nieko gero, paaštrino rūmų damų budrumą. Žinojo, kad jaunojo karaliaus vestuvės tai jautri tema, geriau jos vengti, karalienei kalbant palinksėti ir patylėti.
Sugirdždėjo durys, įėjo pažas ir pranešė:
– Maloningiausioji ponia, jo didenybė karalius Žygimantas Augustas.
Berniukas pasitraukė į šalį ir nusilenkė. Pamačius Žygimantą Augustą karalienės veidas nušvito. Jos akyse sužibėjo pasigėrėjimas jo grožiu. Apsivilkęs sidabro spalvos brokato rūbais palenkė prieš ją sprandą. Ant galvos buvo užsidėjęs nedidelę skrybėlę su plunksna, per petį persimetęs trumpą baltą peleriną. Ir toks deimantas turi atitekti Habsburgaitei – vien nuo tos minties jai užvirdavo kraujas. Karalius nuo slenksčio pastebėjo, kad motina dėvi juodus rūbus, norėjo kažką sakyti, bet jinai jį pralenkė:
– Matau, kad esi pasiruošęs kelionei. – Linktelėjo damoms, kad išeitų.
Jaunasis karalius neišgirdo motinos balse nevilties gaidelės, jo džiaugsmas ir jaudulys nuslopino visus neigiamus motinos jausmus.
– Taip, motina. Šiandien atvyksime į Balicus. O rytoj … – tarė.
Nespėjo baigti, nes pridėjo pirštus prie jo lūpų, lyg būtų norėjusi uždaryti visus jai skausmingus žodžius ir tarė:
– Rytoj ją čia atveši.
Iš arti pažvelgė jam į akis. Paglostė skruostą. Kodėl ši glamonė, kuri paprastai būdavo jos meilės išraiška, šįkart pasirodė jam šalta ir šiurkšti? Dvejodamas suraukė antakius ir nuleido akis, lyg norėdamas nuslėpti nuo motinos džiaugsmą, kuris jame kunkuliavo, jaudulį, jau seniai neleidžiantį jam užmigti. Pagaliau turės žmoną.
– Jei savo širdį atiduosi Elžbietai, pamilsi ją … Mirsiu … – ištarė pro sukąstus dantis.
Žygimantas Augustas čiupo jos ranką, pabučiavo ir karštai užtikrino:
– Tik jus myliu, motina.
Atrodė, kad sūnaus žodžiai ją nuramino. Su meile pabučiavo jo lūpas ir paragino, lyg nenorėdama:
– Eik jau.
Jau buvo beišeinąs, kai jį sustabdė motinos balsas:
– Pappacoda ir Valentino važiuos su tavim, sūnau.
Nustebo, bet tarė su šypsena:
– Jei jūs taip pageidaujate, motina.
Širdį jai sušildė mintis, kad ką bepadarytų, jis su viskuo sutiks, nesipriešins, visada nuolankus ir paklusnus.
Netoli Balicų, ant kalvos, gegužės saulėje plazdėjo karūnos ir lietuvių ponų vėliavos. Arkliai, apkloti altembaso pobalniais, su sidabriniais pakinktais, neramiai karpė ausimis. Karalius jau valandą laukė princesės palapinėje, o kai pasiuntinys pranešė, kad palyda tuoj atvyks, Žygimantas Augustas išėjo iš palapinės ir pažvelgė į tolį, į slėnį, ten, kur plytėjo žalios lankos. Nepraėjo nė ketvirtis valandos, kai spalvingas debesis pasirodė virš horizonto. Jaunasis karalius negalėjo suvaldyti susijaudinimo, liepė atvesti arklį ir kartu su keliais dvariškiais išjojo pasitikti Elžbietos. Kai išryškėjo karietų, žmonių ir arklių siluetai, Žygimantas Augustas sustabdė ristūną ir žvilgsniu apmetė žirgų kinkinius, bandydamas atspėti, kurioje karietoje slepiasi jo sužadėtinė. Dusliai dundėjo žemė. Palyda artėjo.
– Jūsų šviesybe, grįžkime, – išgirdo už nugaros kažkieno balsą. Atsisuko. Išvydo vidutinio kūno sudėjimo ispanų stiliaus rūbais vilkintį tamsiaplaukį aštraus žvilgsnio jaunuolį. Tai buvo Mikalojus Radvila Juodasis, kuris kartu su pusbroliu Mikalojumi Radvila Ruduoju, prieš dvejus metus vedusiu Kotryną iš Tomičių, bei su tolimesniu giminaičiu Aleksejumi Kęsgailaičiu atvyko į jaunojo karaliaus vestuves. Rudasis laikėsi atokiai, lyg nesmagiai jausdamasis Vavelio pilyje, šalia karaliaus, lyg rūmų gyvenimą vertintų mažiau nei tolimas lietuvių girias ir Vilniaus pilies menes. Žygimantas Augustas pasuko link kalvos, nuo kurios lyg potvynio vandenys plaukė karūnos ponų palydos, dėvinčios ispaniškus, vengriškus ir turkiškus rūbus, lietuvių pulkai su sidabriniais ginklais ir iš kelių šimtų dvariškių susidedantis vyskupo Petro Gamrato dvaras, vilkintis raudonus žiponus ir paauksuotus kontušus. Tuo tarpu princesės palyda ėmė važiuoti greičiau. Aštuonetu baltų arklių pakinkyta karieta sustojo prie raudono kilimo. Grafas Salmas, stambus vyras, vilkįs ispaniškus drabužius, nušoko nuo žirgo ir atidarė karietos dureles. Karalius išvydo Elžbietą, jos suknelė žvilgėjo saulėje. Po princesės išlipo valdytoja Gertrūda ir grafienė Salm. Elžbieta nukreipė žvilgsnį į karalių. Kurį laiką stovėjo įsitempusi ir dvejodama. Pastebėjusi, kad Žygimantas Augustas eina link jos, pasuko jam priešais. Susitiko pusiaukelyje. Princesė žemai nusilenkė, karalius ją netrukus pakėlė iš reveranso. Pažvelgė į jį. Šaltose mėlynų akių vyzdžiuose išvydo baimę. Norėdamas išvaduoti ją iš tos baimės, nusišypsojo, o tada jos veidą nušvietė šypsena. Karalius gėrėjosi šypsena, tuo tarpu prisiartino jo dvariškiai. Pappacoda nepastebėjo karaliaus akyse to, ką norėjo išvysti jo motina. Diskretiškai pasitraukė ir iškeliavo į Krokuvą papasakoti savo valdovei apie jaunojo karaliaus ir princesės susitikimą.
Bona laukė žinių suspausta širdimi. Vos dvariškis pasirodė duryse, tuoj jo klausė:
– Susitiko?
Linktelėjo, nusilenkė ir prisiartino.
– Visai ne tokia graži kaip portrete, – tarė Pappacoda.
– Žinojau! Jos atvaizdą nutapęs dailininkas per daug ją pagražino. Habsburgaitės yra bjaurios! – šūktelėjo triumfuodama. – O mano sūnus?
– Jaunasis karalius atrodo nusivylęs sutuoktine, – sumelavo.
Karalienės lūpose šmėstelėjo pasitenkinimo šypsena.
Vėlyvą darganotą popietę princesė atkeliavo į Vavelį. Pirmiausia atvyko keliolika karališkųjų dvariškių, kurie garsiai trimitavo pranešdami apie kortežą ir riteriai su vėjyje plazdančiomis vėliavomis. Bona žiūrėjo pro pilies langus. Pažino markgrafą Kazimierą Hohencolerną, kuris prieš dvidešimt penkerius metus lydėjo ją prie altoriaus, už jo palydos jojo baronas Herberšteinas su savo svita. Karietos lange šmėkštelėjo Elžbietos veidas. Princesė žvalgėsi į paauksuotą šilką ir rūmų langus puošiančias gėlių girliandas, į galerijose ir ant laiptų stovinčius dvariškius, trokštančius pamatyti savo karalienę. Pro vartus prigužėjo daugybė karietų, raitelių ir riterių, kurių ginklai blizgėjo gęstančioje dienos šviesoje. Arklių balnai ir pakinktai žvilgėjo nuo brangenybių. Princesės karieta sustojo prie galerijos. Tuoj pat prie karietos prisiartino Zygmundas Herberšteinas, Brandenburgo markgrafas Kazimieras Hohencolernas ir Giovanni Marsupino. Atidarytos karietos durys ir Elžbieta iškišo galvą, o netrukus ji pasirodė visu grožiu, dėvinti paauksuotą suknelę, puoštą mažyčiais deimantais. Diskretiškai apsidairė ir pastebėjo karalių Žygimantą, sėdintį ant krėslo po baldachimu iš altembaso. Pamačiusi uošvį, širdyje pajuto šilumą. Jo švelnus, malonus žvilgsnis padrąsino ir ji pasuko link jo. Pasilenkė pabučiuoti jo žieduotos rankos, o jis uždėjo ranką ant jos galvos švelniu tėvo judesiu.
– Sveika atvykusi į Vavelį, dukra, – sujaudintas tarė karalius Žygimantas.
Pajuto jo balso šilumą ir šaltį netoliese stovėjusios karalienės Bonos akyse, apsuptos savo dvariškių. Trumpo pasisveikinimo su senuoju karaliumi metu Bona spėjo įsižiūrėti į Elžbietą. Ji toli gražu neatrodė kaip paveiksle, kuriame ją įamžino fantazijos nestokojantis dalininkas, už ką buvo gausiai atlygintas. Elžbieta priėjo prie Bonos ir nusilenkė. Karalienė ištiesė rankas ir tarė:
– Leisk tave apkabinti. – Pasilenkė prie marčios, norėdama pabučiuoti į skruostus, o tada princesė pajuto slegiantį smilkalų ir imbiero kvapą.
– Būsi čia nelaiminga, – sušnibždėjo italė jai į ausį.
Elžbieta sustingo. Stovintis už jos Marsupino reikšmingai žvilgtelėjo į Herberšteiną. Princesė nuleido akis, lyg norėdama paslėpti jos sielą užvaldžiusį nerimą. Staiga prapliupo lietus. Į rūmus skubiai buvo įneštas senasis karalius, paskui jį nusekė karalienė, Elžbieta buvo palydėta į jos menes. Gertrūda ir grafienė Salm, labai aukšta ir plona keturiasdešimtmetė, nurodinėjo tarnams kaip išpakuoti skrynias ir dėžes. Iki vakaro princesės kambariuose buvo tikra erzelynė. Tuomet atėjo Marsupino. Pasakė norįs likti su Elžbieta vienas. Leido pasilikti tik vienuolikmetei neūžaugai, Rudolfinai, kurios oda buvo tokia šviesi ir plona, jog matėsi mėlynos sausgyslės. Mergaitė atsisėdo ant kėdutės prie krosnies ir šildėsi rankas.
– Senasis karalius yra sužavėtas jūsų aukštybe ir siunčia jums pintinę vaisių, – patenkintas tarė Marsupino.
Tuoj į kambarį įsliuogė jo kambarinis, Karlos, kuris pastatė pintinę ant stalo ir pasišalino žemai lankstydamasis.
Elžbieta priėjo prie stalo ir tarė pagyvėjusi:
– Jis man toks geras.
– O karalienė? – pasidomėjo sekretorius.
Elžbieta nuliūdo.
– Galbūt mane pamėgs, – tarė be entuziazmo, lyg pati tuo netikėdama.
– Ką pakuždėjo į ausį jūsų didenybei? – smalsavo Marsupino.
Princesė sumišo.
– Nieko, – tarė nusiraminusi.
– Mačiau, – spyrėsi.
– Jums pasirodė, sekretoriau … – Jausdama, kad melas atsispindi jos veide ir negalėdama ilgiau pakelti to jausmo, įsakė: – Dabar palikite mane vieną. Kelionė mane išvargino. Noriu pailsėti.
Supratingai palinksėjo galva, nors ja nepatikėjo, ir išėjo. Prieškambaryje linktelėjo grafienei Salm, rūmų damai ir neūžaugai, kad eitų pas princesę, Gertrūda taip pat ketino prie jų prisidėti, bet Marsupino čiupo ją už alkūnės ir sušnibždėjo:
– Išgauk iš mūsų valdovės tai, ką karalienė jai pasakė per susitikimą. Princesė nenori man sakyti, o juk žinai, ponia, kad viskas, kas liečia Elžbietą, liečia mus visus.
– Karalienė kažką pasakė princesei? – Gertrūda neslėpė nuostabos.
– Atmerk akis, ponia! Už tai tau moka, – griežtai ją subarė ir išėjo į koridorių.
Gertrūdai šiurpas perbėgo nugara. Buvo su Elžbieta nuo jos gimimo, susigyveno su ja ir pamilo kaip dukrą, neperžengdama kilmės nustatytų ribų. Dabar jautė, kad nebus lengva, kol Marsupino liks Vavelyje. Sunkiai atsiduso ir įėjo į kambarį. Damos jau nurenginėjo princesę. Elžbietos galvoje slinko tos dienos vaizdai, skambėjo itališkai karalienės pasakyti žodžiai. O gal blogai suprato? Nemokėjo itališkai taip gerai, kaip būtų norėjusi.
Po trijų dienų, kurių metu Elžbieta pailsėjo po kelionės, sekmadienį, gegužės šeštą, Vavelio katedros varpai ėmė skambinti vestuvinę dainą. Jų garsas skverbėsi į protus su džiaugsmu, bet Bonai jie skambėjo gedulingai. Elžbieta, vilkinti blizgančia suknele, atsisėdo soste. Brangakmeniais papuošta sunki karūna spaudė jai kaktą, jautė skeptro ir auksinio obuolio, kurį laikė rankose, svorį.
Į puotą didžiulėje menėje susirinko daugybė svečių. Elžbieta nedaug valgė ir mažai kalbėjo. Bona diskretiškai stebėjo jaunavedžius. Žygimantas Augustas stengėsi padrąsinti žmoną, pasilenkė prie jos ausies ir sušnibždėjo keletą žodžių. Elžbieta nusijuokė, patraukdama Marsupino, barono Herberšteino ir pačios karalienės žvilgsnius.
– Jau maniau, kad niekada tavęs nepralinksminsiu, ponia, – pasakė Žygimantas Augustas, paėmė žmonos ranką ir pabučiavo. Kai netikėtai pabučiavo ją į skruostą, susigėdusi nuleido akis.
– Paraudai, ponia, – tarė. – Be reikalo, jau esi mano žmona.
Vėl nusišypsojo. Kuo toliau nuo jaunavedžių, senojo karaliaus ir Bonos stalo, tuo drąsiau buvo kalbama apie šias vedybas.
– Nuo šiandien Vavelis nebebus rami vieta, – tarė Gabrielius Tarlo, žvilgčiodamas tai į Boną, tai į jaunąjį karalių ir jo žmoną.
– Karas atrodo neišvengiamas, – pastebėjo Petras Roizijus, ispanų kilmės, patekęs į Vavelį remiamas vyskupo Gamrato. Norėdamas įgyti jaunosios karalienės palankumą, parašė keletą poemų, kuriose šlovino jos grožį ir dorybes.
– Karalienių karai … Ar gali būti kas blogiau? – tarstelėjo Jonas Liutomirskis, jaunojo karaliaus sekretorius.
Karaliaus Žygimanto neūžauga įspraudė tarp jų savo galvą ir tarė:
– Gali! Nugalėtojas aiškus, ponai.
Prie kito stalo Stanislovas Gurskis pasigardžiuodamas valgė riebią žąsį, vis pritariamai palinksėdamas Mikalojui Nipšicui.
– Karalienė apsimeta, kad viskas tvarkoje, – tarė Mikalojus.
– Nieko nuostabaus, ne prie širdies jai ta santuoka, – atrėmė Gurskis, žiūrėdamas į Boną. – Iki paskutinės akimirkos intrigavo, bet nieko neišėjo iš jos itališkų žaidimų, trepsėjimo koja, spazmų, susitarimų su prancūzų karaliumi ir pačiu turkų Liuciferiu.
– Tegu paspringsta savo pykčiu, – tarė Nipšicas. – Karalius Ferdinandas triumfuoja, ar ne tai mums svarbiausia?
Sekretorius Stanislovas Gurskis pakėlė taurę, tardamas:
– Tai išgerkime už Vokietijos karalių.
Vavelis rimo. Miegas apėmė visus iki vieno. Tik koridoriuose dar girdėjosi įsilinksminusių, po savo kambarius besiskirstančių dvariškių balsai. Toje raminančioje tyloje pasigirdo žingsniai, tamsoje sušmėžavo liekna žema figūra, vilkinti trumpu apsiaustu. Deglas apšvietė Marsupino veidą. Netrukus dingo priemenėje, vedančioje į princesės alkierių. Atsargiai prisiartino ir pakėlė sunkią užuolaidą. Pamatė Elžbietą baltais naktiniais marškiniais, palaidais plaukais, maldai sudėtomis rankomis, akimis žvelgiančiomis į šventą paveikslą. Jos maldą lydėjo tylus Gertrūdos balsas. Po minutėlės princesė persižegnojo ir dingo po antklode.
– Tai pirma naktis Vavelyje, naujoje vietoje. Rytoj papasakosite man, ką sapnavote, – su šypsena tarė matrona ir užklojo ją antklode iki pat kaklo.
– Bijau rytojaus, aukle, kai liksiu viena pati su karaliumi, – netikėtai pasakė Elžbieta.
– Nebijokite, Dievas jumis rūpinasi. Pasitikėkite Juo, – nuramino ją. – Ir negalvokite apie tai dabar. Jūsų sutuoktinis buvo jums palankus, pamilo jus visa širdimi.
Karalienė nusišypsojo. Širdis džiaugėsi prisiminus malonius Žygimanto Augusto žvilgsnius, jo švelnią šypseną ir bučinius, džiuginančius, nors jų ir drovėjosi. Labai bijojo susitikimo su sužadėtiniu, tiek klausimų sukosi jos galvoje: ar patiksiu jam? Ar pamils mane?
– Miegokite, ponia, – Gertrūda užpūtė žvakes ir išėjo. Prieškambaryje krūptelėjo, pastebėjusi sekretorių.
– Kodėl taip sėlinate? – subarė ji Marsupino.
– Ar pasakė jums? – teiravosi.
Metė jam rūstų žvigsnį ir tarė:
– Tyli.
– Iškvoskite tai iš jos, – pareikalavo.
– Darau, ką galiu, bet tvirtina, kad karalienė Bona nieko jai nesušnibždėjo į ausį.
– Meluoja! – supyko. Pastebėjęs Gertrūdos akyse baimę, nusiramino ir tarė: – Gerai, visi esame pavargę, eime miegoti. Gal pati pasakys, kai jai slegia širdį.
Tuo metu, kai Elžbieta migo, Bona žinojo, kad šią naktį nesumerks akių. Portija vieną po kitos uždegė žvakes, kurios apšvietė safyro spalvos, brangakmeniais puoštą suknelę dėvinčią karalienę. Sėdėjo prie stalo rūškanu veidu, susikūprinusi, lyg ją kažkas slėgtų ir dusintų. Atmintyje slinko šios dienos vaizdai. Jaunojo karaliaus Elžbietai skirti žvilgsniai, bučiniai, jos akys, kupinos meilės jam. Durų girgžtelėjimas grąžino ją iš atsiminimų. Pažvelgė į tą pusę.
– Esu, motina, – iš tolo ataidėjo Žygimanto Augusto balsas.
Bona pamatė jį spindintį džiaugsmu. Liepė neūžaugai pasišalinti, įdėmiai nužvelgė sūnų ir iškošė pro sukąstus dantis:
– Susižavėjai ja. Gal net įsimylėjai, visai pamiršęs, ką man prisiekei … Arba tik vaidini.
Apmirė po tų žodžių, pirmą kartą motinos balse pajuto šaltį.
– Elžbieta yra mano žmona. Atlieku savo pareigą. To mane mokei, motina.
Bona pakilo iš užstalės ir prisiartino prie sūnaus.
– Taip … to tave išmokiau … Bet mane taip žeidžia tas švelnumas, kurį jai rodai man matant. Ir rytoj, kai būsi su ja lovoje …
Karalius uždėjo pirštus ant motinos lūpų ir švelniai tarė:
– Tyliai, motina. Atliksiu savo pareigą. Elžbieta negaus daugiau nieko.
Nurimusi suspaudė jo rankas savosiose.
Koridoriuose aidėjo triukšmas. Ore tvyrantis muskuso kvapas audrino jusles. Jaunasis karalius, prieš kurį žingsniavo du dešimtmečiai pažai, vilkintys baltais drabužiais ir nešantys žibintus, ėjo su gausia jaunuolių palyda, kurioje išsiskyrė Gabrielius Tarlo ir Radvila Juodasis. Pakeliui prie svitos prisijungė baronas Herberšteinas, Vroclavo vyskupas Baltazaras von Promnitzas, grafas Salmas, vyskupas Maciejovskis ir karūnos maršalka Petras Kmita. Džiaugsmingas šurmulys pripildė prieškambarį. Vienas pažas pabeldė į duris. Jam atidarė grafienė Salm, kuri pasitraukė į šalį ir nusilenkė karaliui. Žygimantas Augustas drąsiai įėjo į vidų. Prie lovos sustatytų žvakių šviesoje pamatė Elžbietą. Sėdėjo ant brokato užtiesalu apklotos lovos, apsupta rūmų damų, kurios nusilenkė karaliui. Habsburgaitė pakilo ir padarė tą patį, tada Žygimantas Augustas nulenkė prieš ją galvą. Jaunojo karaliaus dvariškiai atsistojo už savo valdovo. Vroclavo vyskupas prakalbo lotyniškai. Elžbieta puikiai suprato paslėptas užuominas apie artėjančią naktį ir paraudo. Išgerta į jaunavedžių sveikatą, suvalgyti tamsiu cukrumi pabarstyti pyragėliai ir pradėta skirstytis. Kambarys ištuštėjo. Gertrūda užgesino žvakes, palikdama degti tik vieną ir išeidama pasiuntė karalienei padrąsinantį žvilgsnį. Užsidarė durys, stojo tyla, kurioje netrukus pasigirdo karaliaus žingsniai.
Kai nutilo, Elžbieta nedrąsiai vokiškai tarė:
– Jūsų didenybe …
Žygimantas Augustas paglostė jai skruostą, o tada pajuto, kaip jos kūnas sustingo. Jis panardino pirštus jos plaukuose ir tarė jos gimtąja kalba:
– Čia nesu karalius, esu tavo vyras, Elžbieta.
Pakėlė į jį akis. Jis truktelėjo suknelę nuo pečių ir apnuogino krūtis. Pamatė jo geidulingą žvilgsnį ir pajuto drėgnų lūpų bučinius.
Gertrūdos ausys gaudė kiekvieną žodį ir kiekvieną šnabždesį. Neilgai trukus išdrįso pažvelgti pro užuolaidų tarpą. Be garso kuždėjo karštos maldos žodžius. Bijojo labiau nei jos valdovė. Nenorėjo to daryti, bet paklausnumas karaliui Ferdinandui jai buvo svarbesnis nei lojalumas jo dukteriai. Privalo čia būti, budėti ir pasirodyti tinkamu momentu, kad pagaliau rytojaus dieną galėtų pranešti Herberšteinui ir Marsupino gerą žinią, kad jaunieji susijungė ir nuo šiol niekas nesutraukys šių saitų.
Tuo tarpu Petras Kmita artinosi prie karalienės kambario. Neskubėjo, norėjo atidėti tą susitikimą kuo ilgiau. Suprato, kad jaunojo karaliaus santuoka yra sielvarto šaltinis senajai karalienei. Diana įvedė jį į kambarį. Rado Boną palinkusią prie stalo, ant kurio buvo išdėliotos Taro kortos. Priešais ją
sėdėjo Portija. Išgirdusi žingsnius, karalienė paskubomis surinko kortas, bet maršalka spėjo pastebėti tą skubotą judesį. Pakildama nuo stalo, Bona paklausė:
– Jie kartu?
– Taip, ponia, – atsakė.
Sunkiai atsiduso, manydama, kad santuokos konsumavimas patvirtins šio ryšio šventumą ir pražudys jos sūnų. Metė į jį iškankintą žvilgsnį, pastebėjo jos suspaustas lūpas. Tik po kurio laiko ištarė:
– Ši naktis palaidojo mano viltis … Netrukus gims anūkas, kurio nesugebėsiu pamilti.
Kmita tylėjo. Nenorėjo leistis į diskusijas su karaliene, žinodamas jos nepalankumą Habsburgams.
– Grįžkite į savo kambarius, maršalka. Laikas miegoti, – tarė jam.
Nusilenkė ir išėjo. Bona pašaukė Dianą, kad padėtų jai nusivilkti suknelę ir tuo pat metu išsiuntė į koridorius Portiją. Norėjo žinoti, kada Augustas išeis iš Elžbietos. Netrukus atleido rūmų damą ir atsigulė į lovą. Lyg juodvarnių būrys sklandančios mintys taip išvargino Boną, kad ji giliai įmigo. Staiga pajuto, kaip kažkas purto jos ranką ir išgirdo balsą:
– Ponia. Ponia …
Atsisuko. Už lango brėško. Aušros šviesoje išvydo Portijos veidą.
– Karalius išėjo iš princesės alkieriaus.
Apsunkęs nuo miego kūnas staiga pagyvėjo, stipriau ėmė plakti širdis. Karalienė nusimetė antklodę ir įsispyrė kojas į batelius.
– Tuoj čia ateis, – tarė Bona ir užsimetė chalatą. – Na eik jau! Nešdinkis! – riktelėjo nekantraudama.
Portija paskubomis išėjo, karalienė nervingai žingsniavo po kambarį, sustodavo prie durų ir klausydavosi, ar neišgirs žingsnių, bet koridoriuose buvo tylu. Laikas bėgo, pagaliau atsisėdo ant krėslo, sukniubo ir užmigo. Kai nubudo, jau buvo rytas. Pakvietė rūmų damas, kad patarnautų jai rengiantis. Apsivilko perlais puoštą šilkinę suknelę ir atsisėdo priešais veidrodį. Jame atsispindėjo gražus Marijos Arcamone veidas. Mergina šukavo karalienės plaukus, vis sutikdama Bonos žvilgsnį. Karalienės tylėjimas pranašavo sunkią dieną. Laukė sūnaus, bet jis neatėjo. Iki šiol nepasirodė. Tas užsitesęs nebuvimas ėmė jai kelti nerimą. Kodėl neateina? Kodėl delsia?
Karalienė sėdo pusryčiauti. Jai patarnavo keletas pažų. Atnešti patiekalai ir vandeniu skiestas vynas. Kartu su tarnais į kambarį įbėgo mylima karalienės kurtė.
Staiga kambaryje pasirodė jaunasis karalius, kalė tuoj pat nubėgo prie jo, apuostė ir karalienės pašaukta atsigulė prie jos kojų.
Bona rankos mostelėjimu išsiuntė dvariškius ir sukramčiusi baltos bandelės kąsnį, tarė, prabėgomis žvilgtelėjusi į sūnų:
– Neatėjai.
– Nenorėjau jūsų žadinti, motina, – atrėmė.
Supratingai palingavo galva ir tarė:
– Nemiegojau … Laukiau … Nesvarbu. Padarei tai? … Buvai su ja?
– Taip, motina.
Tyliai atsiduso. Sugėlė širdį. Tylėjo, lyg nieko daugiau nenorėdama žinoti ir įsidėjo į lėkštę kiškienos pašteto porciją. Pradėjo valgyti. Žvilgčiojo į sūnų. Jai atrodė, kad jis kažko laukia. Nežinojo, ko nori.
– Gal pavalgysi su manim? – paklausė rodydama jam vietą priešais.
– Pasiunčiau Elžbietai dovanų … Tėvas irgi, – tarė netikėtai.
Ranka, kurią Bona tiesė į dar vieną pašteto porciją, pakibo ore.
– Tai jums nepatinka? … Kad nedaviau marčiai dovanos? Ir dėl to atėjai?
– Neatidėliok to, motina. Tai bus nepriimtina, – pamokė ją.
Iš pykčio nusviedė pašteto porciją ant grindų, kuri tuoj pat dingo kurtės nasruose.
Bona pakilo nuo kėdės ir artindamasi prie sūnaus tarė:
– Kam tai nepatiks? Herberšteinui? Marsupino?! Ką pasakys Ispanijoje? Nes tai įžeidimas Elžbietai?! Nepagarba Ferdinandui?! Kiekvieną dieną savo kailiu tavo žmona pajus, kokia svetima ir nekenčiama čia yra! Tai atlygis už mano motiną, už mane, už Izabelę!!!